Atgal į Afriką: 4.Uganda – šalis, kur prasideda Nilas

Tomis dienomis išsiveržė Zairo teritorijoje esantis vienas iš aštuonių ugnikalnių. Lyg paveikti tokio vulkano išsiliejimo vaikai čia atrodė taip, tarsi irgi tuoj pat išsilies iš savęs. Besišypsančius ir kukliai įkyrius Ruandos vaikus perėjus pasienį pakeitė užgaulūs ir pernelyg betarpiškai bendrauti nusiteikę paaugliai.

Po patirties Maroko dykumoje, kur mane akmenimis apmėtė būrys laukinių vaikų, žinojau, kaip įkyrumas gali peraugti į agresyvumą. Dovanų ar kitokių smulkmenų nepešę vaikai pradėjo mus patyliukais persekioti. Iš pradžių jų buvo tik keli, paskui peraugo į gerą dešimtį. Eidami iš paskos mūsų keliu vaikai per daug nesiartino, aiškiai mūsų prisibijojo, tačiau tą atstumą lengvai galėjo ištirpdyti vienas mostas akmeniu. Praeinantys suaugusieji mus suprasdavo, vaikus atbaidydavo, tačiau tik laikinai.

Jeigu lygioje dykumoje juos matai, tai kalvotose džiunglėse berniūkščiai pasislepia ir staiga išneria virš tavo galvos grasindami paleisti akmenį.

Toks persekiojimas tęsėsi visą valandą, o nieko veikti neturintys šlykštvaikiai paslapčiomis slinko paskui mus gerus keturis kilometrus. Neapsikentę ir pavargę susistabdėme taksi. Po greitų derybų įšokome į automobilį. Nustėrę vaikai iš atokaus atstumo tik klausėsi musulmono taksisto greitakalbio moralizavimo. Iš galbūt tūkstančio monologo žodžių supratau tik vieną – „problema“.

Taksistas mus saugiai atvežė iki pirmojo Kisoro miestelio pastato – naujutėlaičio viešbučio.

Taupančius keliautojus Ugandoje maloniai nustebins įvairiausių viešbučių ir nakvynės namų gausa. Netgi mažame nereikšmingame miestelyje bus pasirinkimas mažiausiai iš penkių viešbučių. Visuose viešbučiuose sutemus užsidega blankios spingsulės. Uganda, palyginti su kitomis Afrikos šalimis, yra pakankamai pasiturinti, tačiau elektros čia irgi trūksta, todėl dauguma viešų vietų vakarais skendi prieblandoje. Norint įžiūrėti kaimyno veidą tenka įsijungti mobilųjį telefoną.

Vienos gatvės miestelis Kisore pasirodė visai mielas užkampis. Nors ir geografiškai išsidėstęs palyginti nepalankioje vietoje – tarp trijų pasienių (tai atriša rankas kontrabandininkams) Kisoras užmigdo ramybe ir spalvotais nameliais.

Dauguma iš tų namelių yra interneto kavinės, viešbučiai ir restoranai – turizmo infrastruktūrai dešimt balų, tačiau kur tie visi turistai, kur visi keliautojai ir gorilų tyrinėtojai?

Nors Kisore praleidome visą parą, iš užsieniečių sutikome tik vieną indą, dirbantį čia jau keliolika metų. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio indai Ugandoje klestėjo. Jie valdė parduotuves, kasyklas, susisiekimą. Tačiau 1972 metais Ugandos diktatorius Idi Aminas išleido įsakymą, kuriuo išvijo 60 tūkst. indų, gimusių Ugandoje, bet neturinčių šalies pilietybės (dauguma indų turėjo britiškus pasus).

Dauguma išvytų indų sugužėjo į Angliją ir ten atidarė dabar labai populiarias „corner shop“ parduotuves. Na, o Ugandoje prasidėjo krachas. Be apsukriųjų indų protų, verslas ir pramonė pradėjo strigti, o vėliau visiškai žlugo.

Tik vėliau supratome, kodėl tokia kryžkelė, kaip Kisoro, tapo tiesiog margu ir knibždančiu užkampiu. Susirgus Kristinai (įtarėme apsinuodijimą maistu) autostopą turėjome iškeisti į važiavimą autobusu per visą vakarinę Ugandą iki pat sostinės Kampalos. Nors tai tik 400 kilometrų, tačiau bilietų pardavėjas patikino, kad kelionė truks net 12 valandų. Pasirodo, Kisoras yra lyg tvora aptvertas didžiulės kalnų grandinės, per kurią nuraizgytas suvargęs molio kelias, tarsi gyvatė vingiuojantis aplink kalnus.

Iš išorės mūsų autobusas priminė tanką. Trūko tik kelių pro langus kyšančių pabūklų ir tai jau būtų tikras šarvuotis. O iš vidaus autobusas buvo labiau panašus į lėktuvą. Šiek tiek didesnis už mums žinomus vengrų „Ikarus“, tačiau sėdimų vietų autobuse buvo net 66, o vienu metu juo važiuoti, anot vairuotojo, galėtų 80 keleivių ir apsauga.

Kadangi gavome vadinamas geriausias vietas prie pat vairuotojo, atsidūrėme tikrame įvykių sūkuryje. Be keleivių, į autobusą sulindo didžiuliu automatu ginkluotas kareivis, kuris neradęs sau tinkamos vietos vos neatsisėdo man ant kelių.

Lyg jo neužtektų, autobuso keleivių sąrašą papildė ir policininkas, rankoje laikęs ne ką mažesnį geležinį vėzdą. Šis buvo apsukresnis ir turbūt įtakingesnis, todėl įsitaisė ant vieno iš keleivių vietos.

Vėliau supratome – kalnuose knibžda banditų, kurie neretai užpuola pavienius autobusus, iškrapšto pusšimtį keleivių ir juos apšvarina. Kad nekiltų banditams pagundų, autobusuose nuolat būna po kareivį ir policininką bei keletą budinčių jų pagalbininkų.

Kalnų serpantinais lekiantis autobusas urzgė ir riaumojo, vos ne draskėsi ir nėrėsi iš kailio įveikdamas tešlynus kaip koks kateris - įsiaudrinusio vandenyno bangas. Vairuotojas buvo labai patyręs, bet netgi jo profesionalumas neatbaidė nuo minties, kad galime tuoj pat nuriedėti į bedugnę, kur labai žemai, giliame slėnyje nakties tamsoje žibėjo pavienės švieselės.

Stebėjau Nerijaus ir Kristinos veidus. Jie buvo prakaituoti, pavargę, pilni rimties ir susikaupimo. Nors buvome velniškai pavargę, miegoti negalėjome. Nerijus stebėdamas neįprastą aplinką teištarė: „Baisu ir įdomu“. 

Jei galėčiau kaip nors pavadinti autobusą, tai jį būčiau pakrikštijęs Liuciferio autobusu. Važiavimas tamsią naktį su beveik šimtu klykiančių juodukų (autobuse radijas transliavo UEFA čempionų lygos finalą) priminė virimą karštoje smaloje pragaro katile. Pasibaigus rungtynėms ir aprimus aistroms, keleiviai staiga užmigo susirangę neįtikėčiausiomis pozomis. Mes užmigti negalėjome, sapnus baidė variklio kriokimas ir dar garsesnis, ausis kaip kulka kūną varpantis radijo rėkimas.