Kada geriausia vykti (klimatas):

Geriausias laikas vykti – lapkritis–vasaris, tai jų vėsusis ir sausasis laikotarpis (iki 30C). Vėliau temperatūra ima kilti, o mūsų vasaros metu ten lyja. Lietaus pikas – liepą. Šalyje vyrauja drėgnas musoninis tropinis klimatas. Vidutinė temperatūra Mianmare sausio mėn. yra nuo +25°C žemumose, ir -10°C kalnuose, gegužę (šilčiausias mėnuo) +28°C – +32°C.

Istorija:

Nors ir būdamas Pietryčių Azijos vakariniame pakraštyje, Mianmaras atliko ryškų vaidmenį šios pasaulio dalies istorinio vystymosi kelyje. Mianmaro istorija taip pat labai susijusi su Pietų Azijos, bei Kinijos ir Tibeto istorijomis. Mianmaro istorijos eigoje, į šalį buvo įsiveržę mongolai, britai (lengvai įjungę Mianmarą į savo kolonijines valdas Indijoje), japonai (II pasaulinio karo metu). Tai prisidėjo prie daugybės Mianmaro istorijoje vykusių revoliucijų, perversmų, karų ir etninių valymų, turėjusių įtakos visų krašto žmonių gyvenimui. 849 - 1287 m. - I Mianmaro imperija (Pagano Karalystė). 1044 - 1077 m. - Valdo karalius Anawrahta. 1287 m. - Pagano karalystė sunaikinama mongolų. 1486 - 1752 m. - II Mianmaro imperija (Tongu dinastija). 1551 - 1581 m. - Valdo karalius Bayinnaung. 1752- 1885 m. - III Mianmaro imperija (Konbaung dinastija). 1752 - 1760 m. - Valdo karalius Alaungpaya. 1824 - 1826 m. - I Britų ir Mianmaro karas: britai aneksuoja Arakano (dab. Rachinų valstija), Asamo, Manipuro ir Tenaserimo (dab. Tanintairio provincija) kraštus. 1852 - 1855 m. - II Britų ir Mianmaro karas: britai okupuoja pietinę Mianmaro dalį, kurią pavadina Žemaja Birma. 1885 m. - III Britų ir Mianmaro karas: britai okupuoja Pagano kraštą (Aukštoji Birma). 1886 m. britų aneksuotas Mianmaras tampa Birma - Britų Indijos dalimi. 1937 m. - Birma atjungiama nuo Indijos ir tampa atskira britų kolonija. 1942 - 1945 m. - Dabartinio Mianmaro teritoriją okupuoja Japonija. Sugriaunami Mandalajaus karališkieji rūmai. 1948 m. sausio 4 d. - Šalis, atgavusi nepriklausomybę, pasivadina Birmos Sąjunga ir tampa viena iš nedaugelio buvusių Jungtinės Karalystės kolonijų, neįstojusių į Britų Sandraugą. 1962 m. - Generolas Bo Ne Winas vadovavo kariniam perversmui. Valstybė pasuko socialistiniu keliu. 1974 m. sausio 4 d. šalis oficialiai pasivadino "Birmos Sąjungos Socialistine Respublika". Bo Ne Winas valdė 24 metus. 1988 m. - Generolas Saw Maungas įvykdė karinį perversmą. Šalis vėl pervadinta į "Birmos Sąjunga". 1989 m. birželio 18 d. - Šalies oficialus pavadinimas anglų kalboje, iš "Birmos Sąjunga", pakeistas į "Mianmaro Sąjunga". Po to sekė dar daugelio vietovardžių ir terminų, kilusių iš britų kolonijinių laikų, pakeitimai. Nuo 1992 m. balandžio 23 d. Mianmarui vadovauja generolas Tanas Šve. Nuo 1997 m. birželio 23 d. Mianmaras yra Pietryčių Azijos Tautų Organizacijos narys. 2006 m. kovo 26 d. - Mianmaro valdžia sostinę iš Jangono perkėlė į netoli Pjinmanos miesto pastatytą naują miestą - Neipidą.

Geografija:

Birma - didžiausia valstybė žemyninėje Pietryčių Azijoje. Sausumoje ribojasi su Bangladešu, Indija, Kinija, Laosu ir Tailandu. Iš vandenyno pusės - su Bengalijos įlanka.

Politika ir šalies valdymas:

Po 1962 m. generolo Bo Ne Wino karinio perversmo, šalis yra valdoma karinės chuntos. Mianmaro valdžia kaltinama daugybe žmogaus teisių pažeidimų, piliečių laisvės suvaržymų bei opozicijos persekiojimu.

Ekonomika:

Mianmaras yra viena iš vargingiausių pasaulio šalių ir kenčia nuo stagnacijos, netinkamo valdymo ir izoliacijos, besitęsiančių dešimtmečiais. Mianmaro BVP auga po 2,9% per metus – lėčiausias ekonomikos augimas Didžiojo Mekongo regione. Dabartinė Mianmaro ekonomika yra mišri. Privatus sektorius dominuoja žemės ūkyje, lengvojoje pramonėje ir transporto srityje, o karinė valdžia kontroliuoja energetiką, sunkiąją pramonę ir prekybą ryžiais. Mianmaras 1987 metais buvo pripažintas mažiausiai išsivysčiusia šalimi. Dažnai Mianmaro karinės pajėgos yra privačių įmonių bendrasavininkas arba netiesioginis savininkas.

Maistas:

Tradicinę Mianmaro virtuvę labai paveikė indų, kinų ir tajų valgių tradicijos. Pagrindinis Mianmaro patiekalų produktas - ryžiai. Taip pat dažnai valgomi lakštiniai makaronai ir duona. Mianmaro virtuvėje paplitusios ir krevetės, žuvų pasta, kiauliena bei aviena. Jautiena paprastai draudžiama. Karis, masala ir čili, yra plačiai paplitę prieskoniai. Mohinga laikoma nacionaliniu Mianmaro patiekalu. Ji susideda iš šamų sultinio su avinžirnio miltais, ryžių makaronų ir žuvies garnyro. Tropiniai vaisiai dažnai patiekiami desertui. Didžiuosiuose miestuose patiekalai įvairesni. Čia dažnai gaminami šanų, indų ir kinų patiekalai. Tipinis vietinis maistas yra riebokas karis (curry), valgomas su liesa sriuba ir ryžiais. Vaisių Birmoje yra daug, šviežių ir skanių.

Gyventojai:

Mianmare gyvena apie 50 mln. žmonių. Mianmaras - daugiatautė valstybė. Šalies valdžia pripažįsta 135 etnines grupes. Dauguma šalies gyventojų - bamarai, sudarantys 68% valstybės gyventojų. 10% Mianmaro gyventojų sudaro šanai, 7% - kajinai (karenai). Kitos didesnės etninės grupės: činai, kačinai, kajahai (kareniai), monai, rachinai ir kinai.

Kalba:

Mjanmų kalba yra gimtoji bamarų, rachinų, ir kelių kitų Mianmaro tautų kalba. Tai vienintelė valstybinė Mianmaro Sąjungos kalba, kurią moka dauguma valstybės gyventojų.

Religija:

Dauguma Mianmaro žmonių praktikuoja budizmo Theravados atšaką, susimaišiusią su vietiniais tikėjimais (pvz., Natų dvasios). Pasak Mianmaro valdžios, budizmą praktikuoja 89% šalies gyventojų, daugiausia bamarų, rachinų, šanų, monų ir kinų etninės grupės. Apie 4% žmonių praktikuoja sunitų islamą. Kiek mažiau nei 4% Mianmaro žmonių - krikščionys (daugiausia kačinų, činų ir kajinų etninės mažumos), iš kurių yra 4/5 protestantų baptistų, o likusieji - katalikai.

Pinigai:

Birmos Kyatai.

Arbatpinigiai:

Privalomas 10% mokestis nuo sumos aptarnaujančiam personalui ir 10% nuo sumos mokestis valdžiai.

Vanduo:

Nerekomenduojama gerti vandens iš čiaupo.

Dokumentai ir vizos:

Reikalinga viza.

Šalies specifika:

Mianmare gyvena daugiau nei šimtas tautelių ir genčių. Tarp jų – monai, šanai, činai, karenai, pao. Pao gentis gyvena sunkiai prieinamose vietovėse, pasienyje su Tailandu. Jie tiki, kad jų promotina buvo princesė–kobra, padėjusi kiaušinį, iš kurio Žemėje išsirito pirmasis žmogus. Pao moterys nešioja ant galvos panašų į susuktą rankšluostį gobtuvą, gyvatės simbolį, kaip ženklą, kad ji – gyvybės dovanotoja. Dauguma birmiečių yra budistai, o budistai tiki, kad atsiribojus nuo žemiškų aistrų, galima pasiekti nušvitimą. Tampa aišku, kodėl birmiečiai vilki ryškius drabužius. Kitaip ir negali būti šalyje, kur tokia kaitri, pašėlusi saulė, kur tokia vešli augmenija, kur tokios ryškios gėlės ir tokie margi paukščiai. Visų Birmos ryškių spalvų kolorite išsiskiria akinantis aukso spindesys. Jis spindi šventyklų ir pagodų stoguose, budizmo dievybių statulose, kurios atrodo tarsi aukso luitai.

Gyventojų būdo bruožai:

Birmos gyventojai yra labai ramūs, geranoriški, neskubantys, nuolatos kramtantys betelį, turintį tonizuojančių savybių.

Ką verta išbandyti:

Keliauti pėsčiomis per tautinių mažumų kaimelius kalnuotose Kulau ir Pindajos apylinkėse. Plaukti laivu Ajurvedi (Irivadi) upe. Stebėti saulėlydžio apšviestą auksinę Švedagono pagodą Jangone. Užsilipti stačiu kalno šlaitu iki kabančios Auksinės olos šventyklos. Paskraidyti oro balionu virš Bagano šventyklų. Skaityti didžiausią marmurinę knygą – Kutodau pagodą. Paragauti ant Inle ežere ant vandens išaugusių pomidorų. Pasiplaukioti su žvejais, kurie rankomis meta tinklus, o valtį irkluoja kojomis. Kartu su vienuoliais ežero saloje dresuoti katinus.